Kėdainiuose giliai šaknis įleidę ir lenkai

2013-08-14 | Skiltis: Krašto istorijos puslapiai

LenkaiDaugiakultūriškumas tampa Kėdainių paveldu, tad tęsiame pažintį su čia įsikūrusiomis etninėmis bendruomenėmis. Šį kartą kviečiame susipažinti su lenkais, kuriuos pristato Daugiakultūrio centro vadovė Audronė PEČIULYTĖ.

Gyveno per 6 tūkst. lenkų

Žinoma, jog Lietuva ir Lenkija turėjo bendrą valstybę ir, kad mes dabar daugelis šnekame lietuviškai yra XX–XXI a. tapatybė, kurios pagrindinis požymis yra kalba. Iki XX a. kalba nebuvo pagrindinis tapatybės apibrėžimo požymis.

,,Galėjai kalbėti lenkiškai, jaustis lenku, bet tu buvai lietuvis. Pasakyti, kiek tų tikrų lenkų buvo Kėdainių krašte ir kiek lietuvių, kurie kalbėjo lenkiškai, iš tikrųjų dabar yra labai sudėtinga. Pagal 1923 metų gyventojų surašymo duomenis, daugiau kaip 6 600 žmonių Kėdainių krašte užsirašė esantys lenkai. Ypač jų nemažai buvo Dotnuvoje, pačiuose Kėdainiuse, Šėtoje, Vandžiogaloje. Aš pati esu dalyvavusi etnografinėje ekspedicijoje Pernaravos krašte ir, kada kalbėjausi su vyresnio amžiaus žmonėmis, jie pripažino, kad ten niekas lenkiškai nekalbėjo. Nors atrodo, kad iki vietovės, kur lenkų kalba buvo populiari tik 20–30 kilometrų. Su kuo tai siejama? Pirmiausia, tai yra dvarų kultūra. Aplink Kėdainius, Kauno krašte, Jonavos buvo labai daug dvarų, o dvaruose tarnaujantys žmonės šneka lenkiškai, perima lenkišką kultūrą. Palei Nevėžį, link Krekenavos buvo išsidėstę vadinamos liaudos akalicos – tai bajorkaimiai, kurių savininkai save laikė lenkais. Jie buvo labai konservatyvūs, stipriai laikėsi papročių, kalbos, bet labai aktyviai dalyvavo sukilimuose 1830–1831-ųjų, tiek 1863–1864-ųjų metų. Ten lenkiškumo dvasia išliko“, – pastebi A. Pečiulytė.

Jaunimas lenkų kalba nesidomi

Tuo metu gyventi Lietuvoje ir nemokėti lenkiškai, turbūt buvo neįmanoma. Tai liudija vien toks labai iškalbingas faktas, jog iki pat 1929 metų Kėdainiuose katalikų bažnyčiose pamaldos vyko tik lenkų kalba.

Kėdainių krašte įsikūrė septynios ar aštuonios lenkiškos mokyklos. Sugrįžus Smetonai į valdžią, buvo sugriežtinta tvarka ir didelė dalis tų mokyklų buvo uždaryta. Po antrojo pasaulinio karo daliai lenkų sovietų valdžia leido repatrijuoti – savo noru sugrįžti į tėvynę. Tuomet iš visos Lietuvos, tiek iš Vilniaus bei Vilniaus krašto, greičiausiai ir iš Kėdainių krašto išvažiavo per 100 tūkst. žmonių. Žmonės pradėjo vesti vaikus į lietuvių mokyklas.

Pastaruoju metu mūsų krašte lenkiškai bekalba vyresnio amžiaus žmonės, deja, jaunimas, lenkų kalba nesidomi. Kėdainiuose yra įsikūręs Lietuvos lenkų sąjungos Kėdainių skyrius, kuriam vadovauja Irena Duchovska. Šis skyrius veikia daugiau nei 15-ka metų, turi savo ansamblį ,,Issa“, rengia koncertukus.

Kiekvienais metais ši organizacija – šiemet vienuoliktą kartą, birželio mėnesį rengia kultūros festivalius. Atvyksta labai daug įvairiausų ansamblių, kapelų iš Lenkijos. Šita organizacija stengiasi paminėti Lenkijos nepriklausomybės dieną lapkričio mėnesį, kviečiasi ansamblius, retkarčiais koncertuoja ir kituose miesteliuose, turi savo ansamblį ,,Isa“.

Veikia lenkų draugija

Vietinių gyventojų, kurie gerai mokėtų lenkų kalbą, vis mažėja. Ateitis parodys, kiek mūsų krašte dar bus kalbama lenkiškai. Lenkų bendruomenėje yra apie 30 žmonių, tačiau jų negausėja. „Mes kartais didžiuodavomės, kad Kėdainiai yra protestantizmo centras, tačiau daugiakultūriškumas jau dabar tampa monolitine, vienalyte visuomene. Tai yra katalikiškas kraštas, kuriame dominuoja lietuvių kultūra, lietuvių kalba, o daugiakultūriškumas yra tarsi paveldas. Tikėsimės, jog jis neišnyks“, – išreiškė viltį Daugiakultūrio centro vadovė A. Pečiulytė.

Pasidomėjus, kuriame Kėdainių krašte dar galima išgirsti tikros lenkiškos kalbos, A. Pečiulytė suabejoja, jog tikriausia to Kėdainiuose nerasime. Tai jau būtų nebe Kėdainių kraštas, bet tektų nuvažiuoti į Vandžiogalą. Vandžiogalos bažnyčioje dar ir dabar pamaldos vyksta lenkų kalba. Kėdainių krašte lenkiškai išgirsi tiek, kiek močiutės kalba kapinėse arba autobusų stotyje susitikę senoliai, kurie kalbasi pusiau lenkiškai, pusiau lietuviškai.

,,Aš pati lankiau lenkų kalbos kursus, buvau pramokusi lenkiškai. Kai pabūnu tarp lenkiškai kalbančių žmonių, būna lengviau, o vėliau sudėtinga lenkiškai bendrauti. Labai gerai, kai nuvažiavus į kaimyninę šalį gali bent jau minimaliai susišnekėti lenkiškai“, – prisipažįsta pašnekovė.

Skatina bendradarbiavimą tarp kitataučių

Skatinant bendradarbiavimą tarp kitataučių, prieš daugiau nei metus buvo surengtas toks projektas – ,,Asmenybių sąšauka Šeteniuose“, kurioje dalyvavo Kėdainių lenkų draugijos nariai, Kėdainių rusų kultūros klubo nariai bei Lietuvos pagyvenusių žmonių asociacijos Kėdainių skyriaus nariai. Visų trijų organizacijų atstovai nuvyko į Šetenius ir pakalbėjo, kas gi jungia visas tris bendruomenes. Pasirodo, jog lietuvių – iš Šetenių kilęs Juozas Urbšys, iš rusų – kitapus Nevėžio Piotras Stolypinas, o lenkų – Česlovas Milošas.

,,Man labai smagu, kad kiekviena bendruomenė žino iškilius savo tautos žmones, jiems svarbu nuvykus už Kėdainių ar Lietuvos ribų pasakyti, kad iš mūsų krašto yra kilę tokios asmenybės, kurios žinomos pasaulyje ir jie tuo didžiuojasi, o mes padedame“, – teigė A. Pečiulytė.

Asta Raicevičienė

Kėdainių garsas

Knypava.lt

Rašykite komentarą

Saugumo kodas: