Skaidrius Kandratavičius – Paberžės kunigas, pas kurį į Mišias suvažiuoja grupės žmonių iš visos Lietuvos. Jis – vienas iš nedaugelio teologų, pasirinkusių kunigo – poeto kelią, pašaukimą Dievui bei literatūrai pajutęs dar besimokydamas pradinėse klasėse. Pastaruoju metu S. Kandratavičius atsiskleidžia ir kaip vertėjas.

– Esate ne tik kunigas, bet ir poetas. Kada pradėjote kurti? – paklausėme Skaidriaus.

– Ačiū už per skambų įvardijimą, bet malonu, mat sakoma, kad pačiam nekuklu, netikslu save poetu, kūrėju vadinti, turi kiti tai pastebėti. Anot bičiulio kunigo literato J. Čičirkos, rašytojystė pirmiau, aukščiau kunigystės, nes anksčiau, pirmiau suteikiama arba ne. Nebūkim kurti žodžio „kurti” tikrovei – jis artimas „kūrenti”, „degti”, „liepsnoti” ir atvirkščias, priešingas – „rūkti”, „rūgti”, „gesti”. Kurstyti, judinti – veikti savyje ir aplinkoje vaizduotę, fantaziją, žosmę, žaismę ėmiau nuo tada, kiek tik save atsimenu, kai ėmiau suvokti, jausti, girdėti, daryti sąvokas.

– Kokie buvo pirmieji jūsų kūriniai? Gal kūrėte prozą, gal poeziją? O gal pradėjote rašyti romanus?

– Rašyti pradėjau pradinėse klasėse. Eilėraščius, rašinėlius spausdinau „Lietuvos pionieriaus” konkurse „Įdomiausia vasaros diena”. Buvau pradėjęs vaikišką fantastinį „romaną”, sau išsileidęs – susegęs keleto eiliukų knygelę.

– Iš kur kyla jūsų poezija ir kas jus įkvepia rašyti?

– Aš girdžiu garsus, esu labai jautrus, pagavus fonetikai, turiu savotišką – ne muzikinę, bet jai artimą, garsažodinę klausą. Ant liežuvio pinasi įvairių kalbų, kultūrų, net naujadarų ar neesančių, sufantazuotų, „vaikiškų” žodžių sąskambiai. Tai ne tik tradicinės aliteracijos, asonansai, bet kvazimorfemų – tariamai tapačių šaknų, glosolalijų, paronimų dėlionės. Tarsi kaleidoskopą juos nuolat girdžiu, matau, patiriu. Tad emocinį pagrindą mano kūryba gal gauna ir iš gamtos, prigimties, antgamties impulsų, tačiau intelektinį, sąvokinį, prasminį – iš kultūros, netgi plačiau, giliau – iš sąmonės, pasąmonės, viršsąmonės, ikisąmonės, nesąmonės – psichės (ne)veiklos.

– Kokie yra mėgstamiausi jūsų rašytojai?

– Šiuo metu – M. Houellebecq, J. K. Huysmans, J. Joyce, E. Tode, E. Cummings, P. Agbabi, anoniminiai Biblijos knygų autoriai, net labai mėgę akrostichus, šaradas, numerologijas, garsaraštį, matematizuotą, abstrakcijų žodžio alchemiją.

– Kokie mėgstamiausi lietuvių rašytojai – poetai, jei skaitote lietuvių poeziją?

– P. Morkunas, H. Radauskas, S. Geda, G. Patackas, V. Braziūnas, S. Poisson, D. Povilaitienė, T. Marcinkevičiūtė. O šiaip labai mėgstu visokią, įvairią bet kokio žanro, laikmečio gerą, įdomią, „keistą”, ypač abstrakčią poeziją.

– Koks tikslus šiuo metu jūsų parašytų poezijos knygų skaičius?

– Dvi išleistos, trečia parašyta, bet dar nepublikuota kaip knyga, tik kultūrraščiuose, ketvirta dėliojasi šiuo metu.

– Ar esate sukūręs ne tik poezijos kūrinių?

– Esu įrašęs skirtingų garsaraščio versijų į kompaktinę plokštelę bendradarbiaudamas su kompozitoriumi R. Jaru. Pernai su dailininke ir fotografe E. Lipeikaite (Vilnius) esame sukūrę poetekstilės – akvarelės ir tekstografi jos – fotografi jos kalendorius 2012 metams.

– Iš kur tas pomėgis – skaityti, rašyti? Gal paveldėjote jį iš protėvių? Ar savo giminėje turite rašytojų?

– Jau sakiau, kad rašyti, skaityti išmokau pats, dar iki mokyklos. Man beveik įgimta, kaip gal kiekvienam žmogui, tik nevienodu laipsniu, intensyvumu. Man regis, kad buvimas poetinės, lyrinės sąmonės, jausenos yra ne tik vienaip ar kitaip kuriančiųjų, „darančių” meną privilegija, juk kasdien aš nerašau, bet kasdien, nuolat jaučiu, išgyvenu pasaulį meniškai, estetiškai, tarsi be odos. Protėvis poetas Syrokomle-Kondratovičius neįrodomas – juokauju. O tėvai kūrybiški: tėtis – auksinių rankų meistras, mama – klasikinių kalbų ir lietuvių fi lologė, tad iš jos kalbamylystė turbūt.

– Kokia literatūrine – kūrybine veikla užsiimate be poezijos? Gal priklausote kokiai nors literatų grupei?

– Tebepriklausau Mokytojų literatų ir Kėdainių literatų klubams, Rašytojų sąjungai. Užsiėmiau, nors nedaug, vertimais. Dar mokykloje poezijos, prozos vertimus teikiau Jaunųjų filologų konkursui, buvau įvertintas. Prie šio nelengvo, kruopštaus, tolygaus asmeninei kūrybai vertimo darbo grįžau pernai, su prof. A. Bielskiu išverčiau politinės filosofijos knygelę „Marksizmas ir krikščionybė”, be to, buvau jos kalbos redaktorius.

– Ką rašote šiuo metu? Kada galėtumėme tikėtis kitų jūsų kūrinių?

– Šiuo metu redaguoju A. A kunigo poeto R. Mikutavičiaus pamokslus, parsivežiau versti anglų poezijos, iš fragmentų ruošiuosi išplėtoti, „padaryti” pilnavertį naujų eilėraščių rinkinį. Ieškau rėmėjų išleisti netipinio, nebuvusio Lietuvoje bent jau, o gal ir pasaulyje, formato knygelę, sukurtą prieš keletą metų. Bręsta troškimas imtis prozinio kūrinio, tikriau – postdžoisiško, naujadarybiško, prokalbe – naujakalbe grįsto eseistinio daugiažanrio srauto.

Dovydas Paslauskas

Knypava.lt